Alaušas

Alaušas, ežeras Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, 10 km į šiaurės rytus nuo Utenos. Plotas 1054 hektarai. Ilgis 5,9 km, didžiausias plotis 2,7 kilometro. Paviršiaus altitudė 138,2 metro. Didžiausias gylis 42 m, vidutinis gylis 11,9 metro. Alaušo dubenį sudaro 2 paplatėjusios rinos. Baseino plotas 51,7 km2. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 22 kilometrai. Šiaurės vakarinis krantas aukštas, status, rytinis – žemesnis, vakarinis – lėkštas, priemolingas. Pakrantės sausos, tik prie upelių žiočių pelkėtos. 2 salos (iš viso 5,3 ha). Pietuose Alaušas plačia protaka jungiasi su Juodlankio ežeru. Įteka Alksnaitė (iš Alksno ežero), Šiekštelė (iš Šiekščio ežero), Giedrė (iš Giedrio ežero) ir dar 2 upeliai. Iš šiaurinės dalies išteka Alauša (Šventosios kairysis intakas). Atabradas platus, smėlingas, apaugęs ištisine augalų juosta (ji ypač plati rytuose). Prie Alaušo (pietiniame krante) yra Sudeikiai.

Alaušo ežere 2009 m. birželio mėn. rastos 33 dumblių rūšys, fitoplanktono biomasė buvo 2,18 mg/l – pagal šį rodiklį tai mezotrofinis ežeras. Trofiškumo lygį patvirtina ir zooplankto- no tyrimai. 1975 m. duomenimis, zooplanktono biomasė vidutiniškai buvo 0,7 g/m3 (žiemą – 0,2, pavasarį – 0,4, vasarą – 1,0 g/m3). Pagal kiekybinę ir kokybinę zoobentoso sudėtį Alaušas priskiriamas labai maistingiems (mezotrofiniams) ežerams.

1975 m. duomenimis, verslinės žvejybos pagrindą Alaušo ežere tada sudarė seliavos (60,9 %) ir lydekos (14,2 %). Vidutinė metinė verslinė žuvų produkcija buvo 5,1 kg/ha.

Alaušas – didžiausias ir giliausias seliavinis ežeras Utenos rajone. Jame gyvena vienos mažiausių seliavų, todėl prieš 30-40 m. seliavas jame buvo leidžiama gaudyti labai mažo (16 mm) akytumo tinklais, t. y. vos 25-35 g žuveles. Alaušo seliavos priskiriamos lėtai augančių grupei. Per vienus metus jos užauga 11,05 cm, per dvejus – 14,27 cm ir per trejus – 15,6 cm. ilgio. Ežere 2+ amžiaus seliavų patelės siekė 29,70 g, patinai 28,50 g. Amžiaus grupėje 3+ patelės tepasiekė 32,00 g svorio.

Įvairiaakių tinklų laimikiai parodė, kad giluminėje ežero dalyje Alauše vyrauja kuojos, sudarančios beveik 60 % nuo bendro gausumo ir virš 60 % nuo bendros biomasės. Dvigubai mažiau ešerių, kitų žuvų reta, jos čia atsitiktinės. Apskaičiuota kuojų biomasė siekė net 178 kg/ha, o ešerių – 143,5 kg/ha. Sunku įvertinti, ar kuojos šioje ežero dalyje renkasi maisto paieškai, ar tai laikinos sankaupos. Tačiau neabejotinai tokia jų gausa rodo, kad verslinis gaudymas seliaviniais įrankiais jokio poveikio neturi. Tą patvirtina ir ešerių gausa.

Santykinis žuvų gausumas ir laimikių biomasė Alauše didžiausias ešerių (atitinkamai 47,6 ir 60,9 %). Likusių žuvų šioje ežero dalyje maža, jos tėra šalutinės rūšys. Seliavoms tinkamas vandens gylis čia sudaro 15 m, todėl bendras seliavų gausumas ir biomasė yra žymiai didesni (atitinkamai 1163 vnt./ha ir 33 kg/ha). Tai atitinka pačių produktyviausių seliavinių ežerų rodiklius.

Žuvų gausumas ir biomasė ploto vienete didžiausi ešerių (beveik 60 kg/ha ir virš 50 ind./ha). Kitų žuvų žymiai mažiau, tik kuojų biomasė sudaro kiek daugiau nei 30 kg/ha. Gelmėje laikosi ir priekrančių bendrijoms būdingos žuvys – lynai, raudės, plakiai. Karšių tyrimams pritaikytais tinklais nesugauta dėl kaip reta skaidraus vandens.

2013 m. tyrimų metu Alaušo ežere sugauta 9 rūšių žuvų – kuojų, plakių, karšių, lynų, raudžių, seliavų, pūgžlių, ešerių ir lydekų. Didžiausias gausumas buvo pūgžlių, kuojų ir seliavų (atitinkamai 24,1, 22,5 ir 18,7 %), biomasė didžiausia buvo ešerių (29,2 %), o pūgžlių tik 9,5 % nuo bendros žuvų biomasės. Vis tik tai labai aukštas procentas, todėl Alauše pūgžlys yra subdominantinė rūšis. Ežero žuvų bendrija priekrantėje nesubalansuota, nes plėšrūnių lydekų gausa ir masė sudaro vos 2 %. Priekrantėje iki 5-6 m gylio labai maža lydekų, nežiūrint į tai, kad ežeras pastoviai jomis žuvinamas. Galima teigti, kad lydekos šiame ežere, kur leidžiama povandeninė medžioklė, yra pergaudytos. Plėšrūnų vaidmenį atlieka gana stambūs ešeriai.

Apibendrintais tyrimo duomenimis, dominantinės rūšys ežero gelmėje yra seliava ir pūgžlys, o priekrantėje iki 5 m gylio – ešerys. Kiek mažesnė buvo kuojos bei raudės biomasė. Lynų ežere galėtų būti daugiau, tačiau, matyt, povandeninė medžioklė šių žuvų išteklius pakerta pirmiausia. Mėgėjiška žūklė, o ypač povandeninė medžioklė pirmiausia paveikia dieną besislapstančias (lynas, ungurys) ar pasalūnišku būdu pasižyminčias (lydeka) žuvis.

Kuojų augimo tempai Alauše geri, 7+ amžiaus ešerių vidutinis ilgis 20,3 cm ir svoris 86 g – pagal ilgį augimo tempai vidutiniai, pagal svorį – lėti. Karšių sugauta nedaug ir ne visų ilgio grupių, pagal regresijos tiesę išskaičiuota, kad Alaušo karšiai auga labai gerai pagal ilgį ir gerai pagal svorį.

Alaušo ežeras yra vienas žuvingiausių ne tik Utenos rajone, bet ir visoje šalyje. Bendras žuvingumas siekia 65 kg/ha bendro ežero ploto, žuvų gausumas – 1,5 tūkst. vnt./ha. Tačiau kai kurių žuvų ištekliai naudojami pernelyg intensyviai, todėl būtinas atstatomasis (palaikomasis) žuvinimas. Apskaičiuoti įžuvinimo apimtis reikia ne viso ežero, o tik gausinamų žuvų tinkamam plotui. Lydekoms tinkamas ne didesnis kaip 400 ha, lynams – 300 ir unguriams – 500 ha plotas.

Ešeriams pakanka natūralaus neršto, tačiau, dėl dumblėjimo ir nendrynų užaugimo sumažėjus nerštaviečių plotams, dirbtinių nerštaviečių įrengimas turėtų šių žuvų pagausinti. 2013 m. pradėtas vykdyti dirbtinių nerštaviečių įrengimo bei stebėsenos projektas būtų ilgalaikio priemonės taikymo pavyzdys.

Dirbtinės nerštavietės Alaušo ežere

Alaušo ežero pakrantėje yra įsikūręs Utenos nardymo klubas, kuris mokina visus norinčius nardyti ežere ir taip pažinti jį visapusiškai.

Utenos nardymo klubas 2013 m. Alaušo ežere įgyvendino projektą „Alaušo ežero žuvų išteklių išsaugojimas ir atkūrimas, atliekant dirbtinių nerštaviečių įrengimą ir vandens kokybės gerinimą – valymą biologinėmis priemonėmis“. Įgyvendinant šį projektą užsibrėžtas pagrindinis tikslas – sudaryti maksimaliai palankesnes sąlygas natūraliam žuvų nerštui.

Ankstyvo pavasarinio žuvų neršto metu daugelyje Lietuvos vandens telkinių natūraliose žuvų nerštavietėse nepakanka natūralių augalų, galinčių tikti išleistų žuvų ikrų prikibimui ir jų palaikymui dėl apvaisinimo ir apvaisintų ikrų palaikymo iki lervučių išskilimo. Dažnai atsitinka taip , kad išleisti žuvų ikriukai dažnai net neapvaisinti atsiduria ant šalto vandens telkinio dugno dumblo ir sunyksta netapę žuvų lervutėmis. Siekiant sudaryti palankesnes sąlygas natūraliam žuvų nerštui ir buvo pagamintos ir nuleistos į Alaušo ežerą dirbtinės žuvų nerštavietes. Alaušas garsus nors ir nedidelėmis, bet labai skaniomis seliavomis, kita labai garsi ir ankstesniais metais labai gausi rūšis – ešeriai, kurie dumblėjant ežerui sparčiai nyksta. Taigi, dirbtinės nerštavietės iš esmės yra ir skirtos sudaryti palankesnes natūralaus neršto sąlygas Alaušo ešerių nerštui.

Kadangi ešerių nerštas vyksta anksti pavasarį, kai ežeras nusimeta ledą. Neršto metu ešerio patelės ikrus paleidžia sukibusius girliandomis. Išleistam tokiam junginiui nusileidus ant po žiemos išlikusių ežero augalų, prie pastarųjų prikimba, o jų esant negausiai ir retai, ešerio patelės išleistam dariniui nusileidus ant ežero dugno dumblo ikrai dažniausiai lieka neapvaisinti, o galimi palikuonys pasmerkti neišvengiamai žūčiai.

Žuvų ikrams prisikabinti buvo pagamintos kempines. Kempinių paskirtis – neršto metu išlaikyti žuvų išleistus ikrus apvaisinimui ir iki lervučių skilimo. Viso sumontuota  4250 vnt. dirbtinių vandens augalų pakaitalų – kempinių žuvų ikrams užsikabinti.

 Surinktas nerštavietes nuleidus į vandenį atliekant naktinius nėrimus (nakties metu žuvys daugiau juda ir maitinasi ir yra mažiau baikščios, todėl jas geriau stebėti) dirbtinių nerštaviečių moduliuose pastebima daug žuvų. Tai buvo labai gera žinia. Padaryta išvada, kad dirbtinių žuvų nerštaviečių gamybai pasirinktos medžiagos ir gamybos technologija yra tinkamos. Naudojant inkarus (svorius) ir plūdrumo palaikymo priemones nerštavietes galima įrengti reikiamame gylyje. Tai labai svarbu, kad be didesnių problemų pagal neršiančios žuvų rūšies biologinius poreikius galima parinkti reikiamą dirbtinių nerštaviečių gylį.