Baltelis
10 ha ežeras Aukštaitijos nacionaliniame parke prie Vaišnoriškių kaimo. Pavadinimas iš liet. baltas, balta, baltajis – „baltasis“. Telkšo miške, rinoje, atsiveriančioje į Utenykščio ežerą. Į pastarąjį srūva trumpas (apie 0,1 km) upelis. Ežero ilgis 0,58 km, vidutinis plotis 0,18 km, kranto linijos ilgis 1,3 km.
Vietiniai žvejai prisimena, kaip neršiančios aukšlės upeliu iš Utenykščio kildavo neršti. Tai būdavo nepakartojamas reginys! Gyvo sidabro juosta nutįsdavo iki keliasdešimties metrų. Atrodydavo, kad aukšlių daugiau negu vandens. Plaukdavo upelio pakraščiu, pilveliais glostydamos akmenėlius. Pradžioje tyliai, ramiai. Tik staiga pradeda dūkti taip, kad net vanduo užverda. Taip įsismagina, kad net į krantą iššoka. Prie nemokamo vaišių stalo suplaukdavo ežero unguriai, lydekos, ešeriai, kurie prisirydavo iki soties. Kai Aplinkos ministerija padidino baudas, brakonierių gretos praretėjo, nes aukšlės taip pat įkainotos. Užtat anksčiau semti graibštu (bradiniu, samčiu) neršiančias aukšles nebuvo laikoma nuodėme. Pagautas žuveles švariai nuplaudavo šaltu vandeniu, silpnai pasūdydavo emaliuotame inde, prislėgdavo akmeniu nakčiai ir džiovindavo karštai prikūrentoje krosnyje. Žarijos ir pelenai buvo nušluojami nuo pado, priklojama nendrių, vienu sluoksniu išdėliojamos pasūdytos aukšlės. Nuo karščio žuvelės spragsėdavo ir raitydavosi, bet žalios nendrės neleisdavo sudegti. Tinkamai išdžiovintos aukšlės linksta, bet nelūžta, žuviena sodriai gintarinės spalvos, specifinio kvapo, odelė kartu su žvynais nusilupa labai lengvai. Gardžiausias kąsnelis – viduje randami išdžiūvę ikrai. Laikomos drobiniame maišelyje vėsioje vėdinamoje vietoje ir lukštenamos užsigeriant alumi.
Utenas neseniai buvo įžuvintas unguriukais, todėl tikimybė, kad vienas kitas užklys į Baltelį, didelė. Kitų žuvų įvairovė ta pati kaip ir Utenykštyje: karšiai, kuojos, lydekos, lynai. Ežeras gana nuošalus, žvejų mėgėjų antplūdžio nepatiria, todėl gana žuvingas. Pirmledžiui uždengus ežerėlį, galima smagiai pameškerioti ešerių.
