Noliškio dvaras
Dvaras įsikūręs 2,5 km nuo Spitrėnų, dešinėje plento Utena-Zarasai pusėje. Ankščiau priklausė Utenos, vėliau Spitrėnų parapijai, dabar – Daugailių seniūnijai. Vietovė paminėta kryžiuočių ordino dokumentuose. 1298 m. valdė kunigaikščiai Giedraičiai. Vėliau dvaras priskiriamas prie Utenos rakto ir vadinamas Strutinskių dvaru. 1807 m. čia buvo koplyčia. 1849 m. dvaras atitenka Kuchcinskiui, kuris 1850 m. testamentu dvarą užrašo Antanui Hopei. 1853 m. buvo 15 gyventojų. Ūkvedys Leopoldas Buterlevičius 1854 m. dvarą pardavė Konstantinui Mingelevičiui. Šie dvaro turtus paskirstė savo palikuonims, kurie 1879 m. apie 440 ha žemės pardavė valstiečiams. Apie 70 ha žemės ir 40 ha miško nupirko Katinų šeima. Ši vietovė buvo vadinama Ampolio viensėdžiu, kartais palivarku. 1889 m. 136 dešimtinės žemės valdė Stanislovas Mingelevičius (Markovičius). Tuo metu dvaro centrą nupirko Stanislovas Žulys (72 dešimtines) su giminaičiu Justinu Žilėnu (68 dešimtines) 1897 m. dvare gyveno 7 šeimos (40 gyventojų).
K. Žulys 1930 m. vedė Eleną Gineitytę. Žulių pastangomis nepriklausomybės metais dvaras labai sumodernėjo. Buvo du gyvenamieji namai, trys tvartai, du klojimai, svirnas ir dar du pastatai. Pagrindinis rūmas buvo dengtas raudonomis ir baltomis čerpėmis. Šiuo savo stogu Noliškis mirguliudavo iš tolo. Dvare buvo motorinis malūnas, gerai įrengta pieninė su pieno separatoriumi, ledaunė. Pieno gaminiai pasiekdavo net Kauną, kur K. Žulys turėjo kelias pieno produktų krautuves. Bekonus eksportuodavo į Angliją. Žuliai turėjo nemažai žemės ūkio technikos. Apie 1937 m. kilusio gaisro metu sudegė tvartai ir dauguma gyvulių, tačiau per porą metų viskas buvo atstatyta ir dvaras vėl klestėjo. Dvaro aplinka buvo gražiai sutvarkyta.
Čia buvo kultūros centras. Jaunimas rinkdavosi į dvaro organizuojamas gegužines. 1941 m. Žulių šeima buvo ištremta į Sibirą.
