Šventoji
Didžiausia rajono upė, kurią iki Paščio ežero maitina net 1436 km² baseinas. Išplaukusi iš Paščio, upė kilpinėja Utenos raj. žeme pietvakarių link apie 30 km ir pasiekia Anykščių rajono ribą, kai iki žiočių lieka dar 140 km. Ši Šventosios vidurupio atkarpa yra bene vingiuočiausia, nes jos galus jungiančios tiesės ilgis yra tik 17 km. Upė srūva Aukštaičių aukštumos papėde, buvusio ledyno pakraščiu. Žemiau Paščio ežero jos slėnis jau ganėtinai ryškus, turi per potvynius užliejamą salpą ir dvi terasas. Pakrantėse yra Likančių, Ilčiukų, Degėsių, Kaniūkų, Šeimyniškių, Joniškių, Vėželių kaimai ir Užpalių miestelis. Paskutiniuosius kilometrus Utenos žemėje Šventąją iš kairės lydi Vyžuonų miškas. Upės krantus jungia du gelžbetonio tiltai: vienas Užpaliuose, o antrasis – Kunigiškių – Utenos ir Anykščių raj. sandūroje. Utenos raj. ribose upės vaga krinta 15,7 m, taigi vidutinis nuolydis yra 0,052%. Smagiausiai Šventoji teka Ilčiukų-Užpalių ruože (nuolydis siekia 0,066%). Todėl būtent čia buvo pastatyti net trys vandens malūnai: Ilčiukų (sugriautas), Degėsių (statytas 1922 m., vėliau nugriautas užtvankos aukštis 2,8 m) ir Užpalių (statytas 1836 m., užtvankos aukštis 3,2 m). Upės hidrologinį režimą 1955-1964 m. stebėjo Užpalių vandens matavimo stotis. Jos duomenimis, Šventosios vandens lygis (ties Užpaliais) per metus svyruoja vidutiniškai 3,3 m. Upė vandeningiausia pavasarį, kai debitai vidutiniškai siekia 58 m³/s, o per itin didelius potvynius, pavyzdžiui, 1958 metais, net 98 m³/s. Vasarą debitai sumažėja iki 4,2 m³/s, o labai sausais metais – iki 2,9 m³/s. Žiemos pradžioje upės vagoje kartais susidaro ižo kamščiai, ir vandens lygis staiga pakyla 10-40 cm.
Utenos raj. ribose (einant pasroviui) reikšmingiausi Šventosios intakai yra: Alauša, Karčiupis, Ringys, Bradesa, Girbys, Vyžuona – iš kairės, ir Narupis, Ūdrokšlis bei Nasvė – iš dešinės.
Kunigiškių malūnas
Buvęs mūrinis akmenų pastatas, dengtas gontais, Kunigiškių kaime, Šventosios upės kairiajame krante prie nuvedamojo kanalo. Malūnas pradėjo veikti 1902 metais. Jam statyti buvo gautas gubernatoriaus leidimas. Malūne veikė dvi namų darbo turbinos, 10 ir 15 arklio jėgų, dvi poros girnų po 48 colius. Malūne buvo piklius, zeimeris medienai pjauti, elektros dinama. Užtvankoje įrengtas atsarginis vandens praleidimas. Vandens visada užteko vienai porai girnų.
Iki 1940 m. žemė po malūnu ir namu buvo nuomojama iš Kunigiškių kaimo bendruomenės, už tai kaimo ūkininkams grūdai buvo malami veltui.
1941 m. trobesiai ir malūnas buvo perduoti matematikos mokytojui Jonui Dailidei, kuris su šeima atvyko iš Tauragės gyventi į Kunigiškius, čia dirbti ir kartu mokytojauti Utenos gimnazijoje. Jis iš kaimo bendruomenės išpirko žemę po pastatais.
Po karo grėsė tremtis, todėl Dailidės šeima išsikėlė į Kauną. Malūnas kurį laiką dar veikė, tačiau kolūkio valdžia jo neprižiūrėjo ir pastatą ištiko panašus likimas kaip ir Vyžuonų malūno – buvo išgrobtas, išnešiotas, sunyko. Tik 2000 metais, savininkams pavykus atsiimti sodybą, vietoj sugriauto malūno buvo pastatytas namas paliekant atminčiai senojo malūno pamatus bei akmenų sienelę.
Žaliosios malūnas
Tai akmenų mūro trijų aukštų gontais dengtas statinys, stovėjęs Žaliosios kaime, Šventosios upės kairiajame krante. Čia buvo sumontuotos dvi vandens turbinos ir tradiciniai malūno įrengimai — dvi poros girnų, piklius, kruopinė, zeimeris. Atskirame pastate buvo įrengta milų vėlykla ir stalių dirbtuvė. Elektros generatorius savo reikmėms teikė šviesą. Kai malūno užtvanka užliedavo Žaliosios ūkininkų pievas, jiems maldavo veltui.
Malūną pastatė ir įrengė jo savininkas Karvelis, kuris Amerikoje užsidirbęs pinigų ir grįžęs į Lietuvą, jis investavo juos malūno statybai. Sovietmečiu kurį laiką dar veikusį ir tarnavusį kolūkio reikmėms, malūną ištiko tradicinis likimas – jis buvo sugriautas, jo įrengimai ir pastatų likučiai išgrobstyti.
