Tauragnas
Tauragnas, ežeras Utenos rajono savivaldybės teritorijoje, į rytus nuo Tauragnų. Plotas 503,3 hektaro. Ilgis 9,5 km (Tauragnas ištįsęs puslankiu iš vakarų į šiaurės rytus, pietryčius), didžiausias plotis 1,1 kilometro. Paviršiaus altitudė 164,8 metro. Tauragnas – giliausias Lietuvos ežeras, didžiausias gylis 62,5 m (ežero vakarinėje dalyje), vidutinis gylis 18,4 metro. Ežeras rininės kilmės. Baseino plotas 73,6 km2. Kranto linija vingiuota, jos ilgis 24,3 km; iš pietų įsiterpęs pusiasalis. Krantai daugiausia aukšti, statūs, tik pusiasalis pelkėtas (yra Pajaurio pelkė). Iš šiaurės rytų ežerą supa Šeimaties, Varniškių, iš pietų – Pajaurių, Sėlės miškai. Įteka keli upeliai (vienas – iš Labės ežero), išteka Tauragna (į Pakaso ežerą); Tauragnas priklauso Žeimenos baseinui. Ežeras maitinamas požeminių šaltinių, todėl vandens lygis jame mažai svyruoja. Pratakumas 25 %. Atabradas siauras, apaugęs nendrėmis, švendrais, meldais. Tauragnuose prie Tauragno veikia vandens matavimo stotis.
Tauragnas – Aukštaitijos nacionalinio parko dalis; Tauragnas ir jo apylinkės – Tauragno kraštovaizdžio draustinis. Tauragno pietiniame krante yra Taurapilio, Tauragnų piliakalniai ir pilkapynai, Sėlės (Sėlos) piliakalnis, šiauriniame krante – Stučių ir Šeimaties pilkapiai, Tauragno pietrytinio galo šiaurės rytiniame krante – Skroblaus I, Varniškių pilkapiai.
Šiame ežere dar tebeplaukioja vienas kitas sykas, kurie buvo introdukuoti iš Peipaus ežero. 1985 m. čia sugautas net 4,2 kg svėręs sykas, o nuodugnesni tyrimai parodė, kad jis gimęs šiame ežere.
Atrodytų, kad Tauragno ribos jau galutinai susiformavusios, tačiau taip nėra. Dėl ežero gylio daugiau nediskutuojama, labiausiai tikėtina, kad pirmieji matavimai buvo netobuli ir netikslūs. Tačiau dar ir dabar nuolat „dingsta” po vandeniu keliasdešimt metrų pakrantės nendrynų. Tiesiog prasmenga nepaaiškinamai. Lygiai taip pat iš žemėlapių dingo prieš 80 metų buvusi nedidelė sala, apaugusi alksniais. Dar prieš 45 metus toje vietoje augo 20 x 30 metrų dydžio retas nendrynas. Ledai sėklių apardė ir nendrės išnyko. Šiandien Graužyno sėklius surandamas šiaurės rytų kryptimi nuo Žąsino rago. Gylis ten siekia 1,5 metro. Ne mažiau mįslinga ištekanti Tauragna, kuri sausmečiais neretai išdžiūva iki dugno. Mokslininkų nuomone, pietrytinė ežero dubens dalis remiasi į žvyringus darinius, todėl ežero vanduo filtruojasi į požemius ir iš dalies maitina šiauriau telkšantį Pliaušio ežerą. Per metus ežero vandens lygis svyruoja apie 70 cm, pavasarį – 50 cm.
Ežere rasta retų vandens augalų, kurie įrašyti į Raudonąją knygą – rėpliojantysis vėdrynas, eraičininė nendrūnė bei siauralapis dumblialaiškis.
Tauragnas garsėjo žuvimis nuo seno. Tai mena senoviniai žuvų gaudymo įrankiai – žeberklai, varžos, tinklų pasvarai, randami archeologų kasinėjimų metu, užsilikę senose sodybvietėse. Tauragnas nuo seno garsus ne tik savo išskirtiniu gyliu, bet ir žuvimis. Čia gyveno vieni didžiausių Lietuvoje ešeriai, užaugdavę iki 3 ir daugiau kilogramų svorio, veisėsi labai stambios, iki 300 g svorio seliavos, priekrantėse tarp žolynų besišildančios raudės užaugdavo didesnės nei 1 kg. O kur dar nepaprasto dydžio kuojos, metro ilgio unguriai, rekordinės „tauragninės” lydekos. Ir visa tai buvo ne prieš šimtus metų, o 20 amžiaus 8-9 dešimtmečiuose. Deja, besikeičianti aplinka ir žmogaus veikla žuvų bendriją pakeitė: nebėra ešerių, kurių amžius siekdavo 20 ir daugiau metų, kelis kartus sumažėjo seliavų, išemigravo paskutinieji unguriai. Tik raudės Tauragne vis dar neapsakomai didelės ir jų gausėja užželiančiose ežero įlankose.
Prieš 40-50 metų žuvys pradėtos gaudyti žuvininkystės ūkių. Tačiau nebuvo taip jau lengva gaudyti žuvis šiame griovį stačiais šlaitais primenančiame ežere. Statomieji tinklai pasirodė esą per žemi Tauragno gelmėms, traukiamasis tinklas rėždavosi į pašlaites, kliuvo seklumų kraštuose. Tad žvejai persikeldavo į lengviau apžvejojamus Baluošo, Lūšių, Asalnų ir kitus ežerus. Nepriklausomybės metais atsirado galimybė įsigyti seliavoms gaudyti skirtų tinklų ir jos tapo labiausiai geidžiamomis žuvimis. Meškeriotojus džiugino ešerių, stambių lydekų laimikiai, tik ne visi mokėjo šio ežero žuvis pagauti. Tad dažnam belikdavo stebėtis, kaip su medine žiemine meškerėle iš po ledo vietinis senolis ištraukdavo po kelis puskilograminius kuprius, o kitiems ir ant ploniausio valo tekibdavo „degtukiniai” ešeriokai.
Pagal eutrofizacijos lygį Tauragnas priklauso mezotrofiniam ežerų tipui. Pagal dominuojančias ir indikatorines žuvų rūšis ežeras priskirtinas „stintinio” tipo variantams, kur į žuvų bendrijos branduolį įeina šaltamėgės žuvys – stintelės, seliavos, ir kitų ekologinių grupių žuvys – kuojos, ešeriai ir karšiai. Verslinis perspektyvinis žuvininkystės tipas – seliavinis.
Pagal apibendrintus 2010-2011 m. tyrimų duomenis, Tauragno ežere įprastos 14 rūšių žuvys: stintelės, seliavos, lydekos, karšiai, kuojos, lynai, raudės, plakiai, paprastosios aukšlės, vėgėlės, ešeriai, pūgžliai, trispyglės dyglės ir unguriai. Ežeras priskirtinas vidutinio produktyvumo ežerų grupei, ne kartą buvo įžuvintas seliavomis, lydekomis ir unguriais.
Ešeriai, pasiekę 300-400 g, reguliuoja ežerinių stintų gausą, lydekos – seliavų (vasarą gelmėse, rudenį priekrantėse), unguriai – smulkių kuojų. Susiformuoja sudėtingi, bet stabilūs mitybos tinklai. Žuvų būklė atitinka gilaus oligomezotrofinio ežero galimybes, nepatenkinama tik lydekų išteklių būklė. Kai kurių žuvų, pavyzdžiui, vėgėlių, nors jos ir įžuvintos dideliais kiekiais, mažas gausumas nulemtas parazituojančių helmintų. Tauragne reikėtų atkurti ungurių išteklius, galima būtų atkurti ežerinių sykų populiaciją, įveisti šamų. Ateityje versliniais įrankiais tikslinga žvejoti tik seliavas, nors galėtų būti organizuojama ir kitų žuvų žvejyba etnografiniais įrankiais – venteriais, bučiais.
Tauragnas akmeniui pastojo kelią
Anot legendos senų senovėje gyvenęs žmogus, vardu Mokas. Turėjęs jis žmoną ir sūnų. Darbšti buvo Moko šeima, dirbusi už visą giminę. Tačiau nusivylęs žmonių tingumu, Mokas nusiminęs ir pats nustojęs dirbti. Žmonės ėmė ant jo pykti, tad teko Mokui keltis kitur. Kartu su žmona ir sūnumi jis iškeliavo šiaurės link. Tačiau kelią pastojo Tauragno ežeras, kurį reikėjo perplaukti. Mokas pamokė žmoną ir sūnų plaukiant nesigręžioti ir nežiūrėti atgal. Sūnus paklausęs, o Mokienė nepaklausiusi ir nuskendusi. Verkęs Mokas, išlipęs ant kranto ir stovėjęs tol, kol suakmenėjęs. Ir dabar jis toje vietoje tebestovi. O Tauragno dugne liko Mokienė – didelis akmuo, į kurį žvejai dažnai tinklus suplėšo. Tai šalia Tauragnų ežero esantys du akmenys Mokas ir Mokiukas. Moko matmenys – 3X2,6X2,7 m šalia guli mažesnis – Mokiukas. Moko akmenyje iškalta vos įžiūrima data – 1860.
