Apie Utenos dvarus
Aukštaitija – ne tik didžiausias, bet ir plačiausia tarmių, papročių bei kitų etnografinių pjūvių įvairove išsiskiriantis šalies regionas. Dar nuo ankstyvųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) laikų, Aukštaitija buvo vienas iš keturių pagrindinių etnokultūrinių kunigaikštystės dalių, greta Žemaitijos, Volynės ir Rusios. Dėl šios priežasties nekeista, kad ir šiandien Aukštaitijos dvarai – vienas už kitą įdomesni, vis kitaip įvairūs, kupini šimtmečius skaičiuojančių istorijų, pasakojimų bei mitų.
Modernioje Lietuvoje reikšminga dalis Aukštaitijos dvarų – atkurti, atstatyti ir prikelti naujam gyvenimui. Jie ne tik atviri turistams apsidairyti, bet ir vis dažniau tampa vieta kultūrinėms bei kulinarinėms edukacinėms veikloms. Įsigalėjus baudžiavai jau XIV a. minimi Utenos rajono Tauragnų, Noliškio, Užpalių ir kt. dvarai. Jie kuriasi iš kiemų (kaimų), priklausiusių feodalui (bajorui). Dažnai tai buvo tik viena aptverta bajoro sodyba su gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais. Greta buvo nelaisvos šeimynos namai. Tvora buvo skirta apsaugai. Aplink bajorų sodybas kūrėsi kaimynų ir vedusių bernų (parobkų) sodybos, vadinamos kaimynų, pakiemių vardais. Tokios gyvenvietės šeimininkas buvo kiemininkas, kiti gyv. – kiemėnai. Turtingesniems bajorams, atsiskyrus nuo kiemėnų, susidarė dvaras. Iš neturtingesnių kiemėnų gyvenviečių susiformavo bajorkaimiai (akalicos). Dvarams plečiant arimus XVI a. ir vėliau atsiranda palivarkai. Dvarams kartais priklauso miesteliai su pramonės įmonėmis, mokyklomis, bažnyčiomis. Dvaro turtai buvo paveldimi, todėl palivarkai ir dvarai, dvareliai pateko į jų giminių rankas. 1861 m. panaikinus baudžiavą, kaimai atsiskyrė nuo dvarų. 1922 m. žemės reformos įstatymu dvarui leista palikti 80 ha, nuo 1929 m. – 150 ha. Likusi žemė nusavinta. 1940–1941 m., 1944–1948 m. dvarai likviduoti, o jų šeimininkai pasitraukė į užsienį, kiti – ištremti. Po 1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dvarų savininkams grąžinama žemė, miškai, trobesiai. Nors Utenos rajone nebuvo itin turtingų ir didelių dvarų, tačiau jų būta gana daug.
Naudoti interneto, literatūros ir kiti šaltiniai:
Wikipedia
Utenos krašto enciklopedija (Gediminas Isokas)
Knyga „Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas“
Knyga „Lietuvos valsčiai. Užpaliai”
Gintauto Zabielos tekstai
Utenos nardymo centro projekto medžiaga
Knyga „Vyžuonos. Kraštas ir žmonės“
Knyga „Lietuvos dvarai ir pilys“ (2015 m.)
„Lietuvos piliakalniai. Atlasas“. Vilnius, 2005.
https://www.lietuvos.dvarai.lt
Leonoros Buičenkienės knyga „Utenos krašto padavimai“