Utenos piliakalniai

Apie piliakalnius

Piliakalniai, kaip ir kiti praėjusių kartų palikti archeologijos paminklai, niekuomet neegzistavo pavieniui. Jie atsirado, vystėsi ir buvo apleisti kartu su kitais vienalaikiais objektais ir buvo susiję su jais savo funkcijomis. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. Žuvusieji ginant pilį ir papilių gyventojai buvo laidojami to meto bendruomenės kapinėse.

“Piliakalnio” sąvoka yra plati tiek teritoriniu, tiek ir chronologiniu aspektais. Dėl to piliakalniais vadinami labai skirtingi savo išorine išvaizda bei vidine struktūra objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių. Žvelgiant į dabartinį piliakalnių vaizdą, juose bendrų požymių, jungiančių visus piliakalnius ir kartu skiriančių juos nuo kitų senovinių įtvirtinimų, surasti sunku. Tai dabartinės piliakalnių būklės pasekmė. Visi piliakalniai mūsų dienas pasiekė apardyti įvairių gamtos ir žmogaus jėgų: nuplauti upių, nuarti, iškasinėti duobių ir kt. Šiandien galima aptikti tik pavienių piliakalnio įtvirtinimų: šlaitų (Šeimyniškiai, Utenos r.), išlaikiusių pirminę savo išvaizdą.

Visa kita yra taip smarkiai ar net kone visiškai deformuota ir sunaikinta, kad kartais net specialisto akis čia sunkiai įžvelgia piliakalnio požymius. Be to, ant neprižiūrimų piliakalnių auga medžiai ir krūmai, paslepiantys dar matomus jų bruožus ir trukdantys piliakalnį apžvelgti nors kiek plačiau.

Atsižvelgus į dabartinį piliakalnių pažinimo lygį bei remiantis iki šių dienų sukauptais duomenimis apie juos, piliakalniais laikomi uždaro tipo išorinius žemės įtvirtinimus turintys reljefo dariniai su senosios juos įrengusių žmonių veiklos pėdsakais. Iš bendro piliakalnių skaičiaus išskirta keliolika Naujųjų laikų (XVI–XVIII a.) objektų, išoriškai panašių į piliakalnius, tačiau pagal turimus duomenis vėlyvų ir nesiejamų su juose stovėjusiomis pilimis. Tai laikini ar lauko kariniai įtvirtinimai, įtvirtintų dvarų vietos bei gynybinės paskirties neturintys sampilai.

Pats “piliakalnio” pavadinimas yra senovinis, kilęs iš tų laikų, kai svarbiausias piliakalnyje stovėjusios medinės pilaitės elementas buvo iš žemių supilti jos pylimai. Lietuvių kalboje žodis “pilis” kildinamas iš “pilti”. Kai kurių XIV a. minimų pilių (Paršpilis, Naujapilis) žodis “pilis” yra net pavadinimuose. XIV a., atsiradus mūrinėms pilims, o tuomet ir kiek vėliau sunykusių medinių pilių vietose palikus apleistiems piliakalniams, ,,pilies“ kilmė ir istorinė seka buvo pamesta bei susimaišė. Kai kada pasimetė ar užsimiršo ir pati piliakalnio vieta: piliakalniu pradėta vadinta įspūdingesnė kalva netoli tikrojo piliakalnio arba liko tik pilį menantis aplinkos pavadinimas.

Archeologijos paminklų kompleksui, kurio centre yra piliakalnis, skiriami priešpiliai, papiliai, papėdės gyvenvietės, senieji kapinynai, net šventvietės, kartais – senosios gamybos vietos, keliai ir kt. Neturint išsamesnių priešistorinių epochų atskirų Lietuvos teritorijoje gyvenusių bendruomenių tyrimų ir remiantis šiandieniniu jų pažinimo lygiu laikoma, kad į tokį kompleksą galima sieti visus minėtus su piliakalniais vienalaikius objektus, nuo piliakalnio nutolusius iki 1 km atstumu. Visais laikais piliakalnius stengtasi įrengti racionaliausiu būdu: parenkant maksimaliai gamtos kliūčių apsaugotą vietovę (natūraliai statūs šlaitai, papėdėje dar saugomi vandens telkinių).

Piliakalnį kaip gynybinį įrenginį sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai. Aikštelė paprastai būdavo įrengta aukštumos viršūnėje ir tik retais atvejais – žemiau jos. Dažniausiai ji turi paviršiaus dirbtinio lyginimo žymių, tačiau tai nėra aikštelei privalomas elementas. Net ir įvertinus jų didžiulį sužalojimą ariant matyti, kad dalis aikštelių dėl įvairių priežasčių niekuomet nebuvo plokščios, o kai kada jų aukščių skirtumai svyravo net iki 7 m. Aikštelių formos irgi įvairavo, tačiau tik retesniais atvejais jos būdavo taisyklingų formų: apvalios, keturkampės ar trikampės. Dažniausiai jos yra netaisyklingo ovalo, keturkampio užapvalintais kampais ar trapecijos formų. Upių krantuose esančių piliakalnių aikštelių kraštai ar net nemažos dalys jau yra nuplautos, o pačios aikštelės pakeitusios savo formą.

Aikštelę ribodavo įtvirtinimai. Jie buvo statomi tiek iš žemių, tiek iš medžio. Akmenų panaudojimas Lietuvos piliakalnių įtvirtinimams nebūdingas, labiau pasireiškęs ankstesnėse epochose. Žemių įtvirtinimams skiriami pylimai, grioviai, terasos ir šlaitai, medžio – įvairios tvoros, užtvaros, bokštai, sienos. Lietuvos piliakalnių įtvirtinimai labai įvairūs. Paprastai jie buvo kombinuoti: medinės sienos stovėjo ant pylimų ir aikštelės pakraščiuose, užtvarų būta šlaituose ir palei griovius. Žemių įtvirtinimai neretai būdavo kelių linijų: be iš mažiausiai apsaugotoje piliakalnio pusėje supilto pagrindinio pylimo ir griovio, dažnai būdavo dar viena ar kelios papildomų mažesnių pylimų ir ne tokių gilių griovių linijos. Piliakalnio šlaitų aukštis bei statumas buvo vienas iš svarbesnių pilies neprieinamumo požymių. Panaudojant natūralų kalvų ar kyšulių šlaitų aukštį ir statumą, šlaitai būdavo dar papildomai sustiprinami (pastatinami ar išgrindžiami akmenimis, nuo lėkštesnės ir žemesnės pusės supilami pylimai, kurių išorinis šlaitas būdavo paaukštinamas papėdėje iškasus griovį). Priklausomai nuo laikotarpio ir naudojamos pilių užėmimo technikos pylimai pilti tiek aikštelės pakraščiuose, tiek šlaituose, o kai kada – ir papėdėje. Šiuo metu piliakalniuose galima pastebėti tik dalį buvusių žemių įtvirtinimų, o medinių įtvirtinimų liekanos aptinkamos tik archeologinių tyrimų metu.

Išlikę žemių įtvirtinimai, kaip bene ryškiausias piliakalnio išorinės išvaizdos elementas, amžių bėgyje buvo labai smarkiai deformuoti: pylimai nuskleisti, grioviai užlyginti, šlaitai išplokštinti. Dabar piliakalniuose matomos terasos dažniausiai yra šlaite buvusių nedidelių griovių ir už jų supiltų pylimų sulygintos vietos. Kadangi Lietuvoje neliko nė vieno piliakalnio, išlaikiusio savo išorinę išvaizdą tokią, kokia ji buvo jame sunykus gyvenimui, lankantis piliakalniuose belieka tik įsivaizduoti čia stovėjusios pilies tvirtybę: vienu kitu metru paaukštinti pylimus, pagilinti griovius, pastatinti šlaitus.

Prie piliakalnio glaudžiai šliejasi trys archeologijos paminklų komplekso dalys: papėdės gyvenvietės, priešpiliai ir papiliai. Dažniausiai prie piliakalnių aptinkamos papėdės gyvenvietės, kurios būdavo prie daugumos piliakalnių. Tai piliakalnį įrengusios ir jį kilus pavojui gynusios žmonių bendruomenės gyvenamoji vieta. Papėdės gyvenvietės dažniausiai būdavo išsidėsčiusios šalia piliakalnio visose gyvenimui tinkamose jo papėdėse. Priklausomai nuo bendruomenės dydžio bei egzistavimo toje vietoje trukmės, jos užėmė įvairaus dydžio plotus: nuo dešimtųjų hektaro iki keliolikos hektarų.

Papėdžių gyvenviečių vietos aplinkoje išskiriamos pagal jų vietoje esančius specifinius kultūrinius sluoksnius – dažniausiai tamsesnės spalvos (prisotinta degėsių) žemę su joje likusiais įvairiais žmonių gyvenimo pėdsakais: pastatų liekanomis: akmenų grindiniais, židiniais, molio tinku, labai retai – išlikusia mediena, įvairiomis ūkinėmis ir gamybos atliekomis: puodų šukėmis, gyvulių kaulais, geležies lydymo atliekomis (šlaku). Kadangi papėdžių gyvenviečių kultūrinis sluoksnis yra derlinga žemė, Lietuvoje, kaip žemdirbystės krašte, dažniausiai papėdžių gyvenviečių vietos būdavo ariamos vos ne nuo jų apleidimo laikų, dėl to kultūrinis sluoksnis buvo labai suardytas ar net visai sunaikintas, likę tik įgilinimuose arba žemdirbystei nepalankiose vietose (dažniausiai šlapiuose vandens telkinių ar pelkių pakraščiuose) esantys jo fragmentai arba paskiri radiniai armenyje. Todėl realus papėdžių gyvenviečių užimamas plotas paprastai yra didesnis už dabar saugomą.

Priešpiliai ir papiliai yra negausūs tiesioginiai pačių piliakalnių palydovai, beveik be išimties būdingi tik patiems vėlyviausiems, XIII–XV a. pradžios piliakalniams. Jie atsirado stiprinant piliakalnyje stovėjusią pagrindinę medinę pilį, kai galingesniems įtvirtinimams pačiame piliakalnyje trūkdavo vietos ir dalį jų tekdavo iškelti už senųjų įtvirtinimų ribų. Priešpiliu čia vadinamas grynai gynybinis uždaro tipo įrenginys – tarsi pačios pilies tąsa – savo matomais įtvirtinimais paprastai labiau įtvirtintas nei pati pilies vieta. Tokio priešpilio pavyzdys yra Narkūnų Mažasis piliakalnis, Utenos r. Pavieniais atvejais pilis turėjo du priešpilius. Tuo tarpu papilys tėra dabar matomais įtvirtinimais juosiama papėdės gyvenvietė ar jos dalis. Toks yra Šeimyniškių piliakalnio papilys, apsaugotas grioviais. XIII–XIV a. Ordino kronikose minint puolamas lietuvių pilis, priešpiliai, papiliai ir papėdės gyvenvietės nebuvo skiriamos, minimi vienu „suburbium“, „preurbium“, „Vorburg“ (vokiškai) pavadinimu, kuris iš lotynų kalbos paprastai verčiamas kaip papilys.

Piliakalnių, kaip seniausiųjų Lietuvos gynybinių įrenginių, pažinimas neįmanomas be jų tyrinėjimų. Išsiskiria dvi tyrinėjimų kryptys: piliakalnių žvalgymai bei archeologiniai kasinėjimai. Žvalgymų metu surenkama informacija apie piliakalnio buvimo vietą, išvaizdą, radinius, ankstesnius paminėjimus šaltiniuose ir literatūroje, žodinę tradiciją apie jį, objektas nufotografuojamas, kartais padaromas ir jo planas.

Pirmuosius susidomėjimo piliakalniais pradmenis aptinkame dar XVI a. Daugiau dėmesio piliakalniams pradėta skirti XIX a., prasidėjus intensyvesnei istorijos mokslo plėtotei bei kylant romantizmo bangai. Pirmųjų Lietuvos piliakalnių tyrinėtojų titulą dalijasi du žmonės: Pranciškus Vilčinskis (1799–1859) ir Fridrichas Diubua diu Montperio (1798–1850). Pirmasis 1835 m. kasinėjo Narkūnų ir Pakalnių, Utenos r., piliakalnius, antrasis parašė pirmąjį apibendrinantį darbą apie juos. Čia piliakalniai parodomi kaip senosios gynybinės vietos. XIX a. antrojoje pusėje labai išplito piliakalnių kasinėjimai, tai šiandien žymi ne viename piliakalnyje esančios senos duobės. Juos vykdė smalsūs ar greitai praturtėti panorę legendų apie užkastus turtus prisiklausę asmenys. Tik maža šių „kasinėjimų“ dalis buvo kiek fiksuota ir padriki jų duomenys pasiekė mūsų dienas.

XIX a. pabaigoje prasidėjus lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimui, išaugo susidomėjimas krašto istorija ir jos liudininkais – piliakalniais. Vis dažiau jie pradėti minėti spaudoje, apie piliakalnius pradėti rinkti įvairūs duomenys, aiškintasi jų kilmė. Pirmąjį Lietuvos piliakalnių sąrašą, kuriame užfiksuoti 63 piliakalniai, dar 1872 m. sudarė Motiejus Valančius. Truputį vėliau, 1881 m., kovų su kryžiuočiais laikų piliakalniams didelį straipsnį paskyrė Jonas Basanavičius, jį išspausdinęs 1883–1884 m. pirmuosiuose „Aušros“ numeriuose. Jame nurodytos 76 to laiko pilių vietos, nemaža dalis kurių siejama su piliakalniais. Tačiau daugiausia įvairių duomenų apie Lietuvos piliakalnius pateikė Fiodoras Pokrovskis (1855–1903) savo sudarytuose Vilniaus, Gardino ir Kauno gubernijų archeologiniuose žemėlapiuose. Juose pateikiama iš literatūros ir pagal specialias anketas surinkta informacija apie 230 piliakalnių, esančių dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Vis dėlto šie vertingi duomenys liko mažai žinomi platesnei visuomenei, mat buvo išspausdinti rusų kalba. Likusią spragą lietuviškų gubernijų piliakalnių pažinime 1909 m. pabandė užpildyti Juozapas Radziukynas (1841–1925), išleisdamas pirmąją piliakalniams skirtą lietuvišką knygelę. Joje aprašyti 36 piliakalniai. XIX a. pabaigoje piliakalnius tyrinėti pradėta plačiau ir išsamiau.

Piliakalniai po jų apleidimo mūsų dienas pasiekė daugiau ar mažiau apardyti. Jie buvo ariami, iš jų kasamas žvyras, jų šlaitus plovė vanduo, kultūrinius sluoksnius ardė medžiai ir urviniai žvėreliai. Poreikis saugoti piliakalnius atsirado tik XX a. pradžioje. XX a. ketvirtajame – septintame dešimtmečiuose stengtasi saugoti piliakalnius nuo juos ardančių antropogeninių veiksnių: arimų, kasimų, statybų, lankytojų srautų sukeltų erozijų. Liko tik dėl neapgalvotos ūkinės veiklos įvykę piliakalnių aplinkos esminiai pokyčiai, dažniausiai jų šlaitus ardantys papėdėse įrengti tvenkiniai. Tarpukario Lietuvoje daugiausia stengtasi išsaugoti žymiausius piliakalnius juos tvarkant, perduodant Lietuvai pagražinti draugijos globon ar net perimant valstybės žinion. Į piliakalnių tvarkymo darbus pamažėle pradėjo įsijungti ir savivaldybės.

Lietuvos piliakalniai yra tik nedidelė dalis milžiniško priešistorinių įtvirtinimų masyvo, paplitusio visoje Europoje miškų ir miškastepių zonoje priešistoriniais bei ankstyvaisiais istoriniais laikais. Šis masyvas tęsiasi nuo Atlanto vandenyno iki Uralo kalnų ir nuo poliarinio rato iki stepių juostos bei Alpių kalnų. Jį sudaro dešimtys tūkstančių labai įvairių formų, dydžių, įrengimų, chronologijos ir paskirties įtvirtinimai, gyvavę nuo IV tūkst. pr. Kr. iki Naujųjų laikų. Įtvirtinimų kilmė žmonijos istorijoje tebėra neįminta mokslo paslaptis. Viena, dėl ko daugmaž sutariama – tai naujų visuomeninių santykių rezultatas. Tai liudija ir kitose pasaulio dalyse aptinkami įtvirtinimai, atsirandantys visuomenei pasiekus tam tikrą išsivystymo lygį ir vėliau lygiai taip pat išnykstantys. Tačiau visur įtvirtinimų atsiradimas siejamas su kylančia įtampa tarp atskirų bendruomenių. Gynybinė jų paskirtis akivaizdi – nesvarbu nuo ko saugantis – priešiškų genčių, laukinių žvėrių ar net nuo nedraugiškai nusiteikusių savųjų.

Pagal įtvirtinimus išsiskiria keli Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių tipai, kurie greičiausiai yra chronologiškai ir funkciškai skirtingi. Vieną grupę sudaro jau minėti nedideli piliakalniai kalvų viršūnėse be ryškiau išreikštų įtvirtinimų (Armališkės, Utenos r.). Juose buvo plonas kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta akmeninių kirvių. Tokie piliakalniai iki šiol beveik netyrinėti. Šių piliakalnių papėdėse aiškesnių papėdžių gyvenviečių liekanų neaptikta. Kitai grupei priklauso piliakalniai nemažomis (40–80 m skersmens) pailgoms keturkampėmis ar ovaliomis aikštelėmis (Antilgė,  Jaurelis Utenos r.) be žymesnių įtvirtinimų. Kaip rodo tyrinėjimai, šie piliakalniai buvo stambesnių bendruomenių gyvenamosios vietos. Jų įtvirtinimus sudarė tik dvigubos medinės tvoros aikštelės pakraščiuose (Narkūnai, Utenos r.). Tai ilgiau gyvavę piliakalniai su storesniu kultūriniu sluoksniu, kartais pridengtu vėlesnių epochų palikimo, todėl jo dalis išliko iki mūsų dienų. Trečiai grupei priklauso tiek kalvų viršūnėse, tiek ir krantų kyšuliuose įrengti 30–80 m dydžio piliakalniai daugiausia keturkampėmis aikštelėmis, kraštuose sutvirtinti pylimais (Dryžiai, Utenos r.). Šie piliakalniai neretai turi ir papildomas įtvirtinimų (griovių–pylimų) linijas šlaituose. Tai bene geriausiai pažįstami ir daugiausia tyrinėti Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniai. Jie naudoti gana ilgą laiką, gynybiniai įtvirtinimai ne kartą rekonstruoti, plėsti ir stiprinti. Šie piliakalniai pergyveno Brūkšniuotosios keramikos kultūros žlugimo laikus ir gyvavo iki I tūkst. vidurio. Jų papėdėse yra nemažos gyvenvietės, siekiančios iki 6 ha plotą. Atskiras ankstyvųjų piliakalnių tipas yra nedidelių kalvų viršūnėse įrengti maži piliakalniai apvaliomis, iki 20 m skersmens aikštelėmis, apjuosti 2–3 įvirtinimų žiedais. Paprastai pirmas pylimų žiedas juosia aikštelę, 3–4 m žemiau jos pastatintuose šlaituose iškastas griovys, kurio išorėje supiltas pylimas. Kai kada žemiau pirmosios įtvirtinimų linijos šlaituose dar įrengta antroji. Atskira labai negausi Brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalnių rūšis yra didžiuliai (0,5–3 ha) piliakalniai–gyvenvietės, turintys tik natūralius įtvirtinimus. Paprastai tai statūs šlaitai, papėdėje juosiami vandens. Dalis tokių piliakalnių įrengta atskirose kalvose vidutinio statumo šlaitais (Kubiliai, Kalviai, Utenos r.). Tai tiesiog didžiulės silpnai įtvirtintos gyvenvietės. Tiek šie piliakalniai, tiek ir gausios Brūkšniuotosios keramikos kultūros papėdžių gyvenvietės lieka beveik netyrinėtos. Plačiausiai tirta Narkūnų piliakalnio papėdės gyvenvietė parodė, kad joje žmonės gyveno tik pirmaisiais amžiais po Kristaus.

Mažiau pažįstami yra XIII a. piliakalniai, neskaičiuojant pačių vėlyviausių gentinių piliakalnių. Kovose su Ordinu jie patyrė ne vieną rekonstrukciją. Jeigu tokiame piliakalnyje pilis stovėjo ir XIV a., piliakalnis išlaikė to laiko išvaizdą, o ankstyvesnieji sluoksniai galėjo būti sunaikinti perstatant pilį. Nemaža dalis XIII a. piliakalnių įrengti ankstesnių piliakalnių vietoje tik sustiprinus jų įtvirtinimus. XIII a. piliakalnių įtvirtinimai nebuvo labai stiprūs. Jei medinė pilis statyta ankstesnio piliakalnio vietoje, aikštelė jau lygi. Prie šių pirmųjų valstybinių pilių nėra didesnių papėdžių gyvenviečių.

XIV a. piliakalnių įtvirtinimai jau gerokai galingesni. Ypač tai ryšku XIV a. pabaigoje – XV a. pirmojoje pusėje apleistuose piliakalniuose. Iš molio plūkti pylimai siekė 5–7 m aukštį, už jų iškasti gilūs (6–10 m gylio) grioviai – Šeimyniškiai, Utenos r. Prie šių piliakalnių nereti įtvirtinti papiliai ar priešpiliai. Didesnės ir šių piliakalnių aikštelės, statūs šlaitai, kurie kartais dar būdavo apsaugoti papildomais pylimais ar grioviais papėdėse – Taurapilis, Utenos raj.

Prie pačių vėlyviausiųjų piliakalnių priskiriami ir įtvirtinimai, kurie gali būti tapatinami su didžiulėmis įtvirtintomis karinėmis stovyklomis. Šie objektai yra per dideli, kad juose stovėtų medinės pilys. Šalia XIV–XV a. pradžios piliakalnių yra didelės papėdės gyvenvietės, siekiančios kelis – keliolika hektarų.

Medinių pilių sunykimo ir galutinio piliakalnių apleidimo laikas tebėra iki galo neištirtas. Iki šiol remiamasi tik rašytiniais šaltiniais, tačiau XV a. duomenys tebėra nesusisteminti. Pagal juos medinės pilys Narkūnų (Utena), Taurapilio (Tauragnai) piliakalniuose stovėjo iki 1433 m. Vadinasi, piliakalnių istorija tęsiasi bent iki XV a. vidurio. O ir vėlesniais amžiais buvo įvairių žemės įtvirtinimų, išoriškai panašių į piliakalnius, kurie dažnai tokiais laikomi ir iki dabar.

Lietuvos piliakalniai vėlyviausiame raidos etape buvo išskirtinis reiškinys Europos istorijoje, sąlygotas vėlyvo valstybės susikūrimo bei ilgos Ordino grėsmės kraštui. Artimesnės ir tolimesnės šalys statėsi mūrines pilis, kurių tvirtumas daugiau priklausė nuo jų sienų storio, nei nuo kalvų, ant kurių jos buvo pastatytos, šlaitų statumo bei pylimų aukštumo. Mediniai įtvirtinimai nebegalėjo atsilaikyti prieš Europoje XIV a. atsiradusius šaunamuosius ginklus – pirmiausia patrankas. Ir nors to meto medinių pilių dar sutinkame ir kituose kraštuose, pavyzdžiui, Danijoje, čia jos nebebuvo pagrindiniai įtvirtinimai. Mūrui keičiant žemių ar akmenų pylimus, mediniai įtvirtinimai transformavosi į pagalbinius ar savarankiškus įtvirtinimus, nebesusijusius su piliakalniais. Naujuosius laikus Europa ir Lietuva pasitiko jau su apleistais piliakalniais, kuriais nuo tada pradėta domėtis kaip senovės palikimu.

Piliakalniai
Daugailių piliakalnis

Naudoti interneto, literatūros ir kiti šaltiniai:
Wikipedia
Utenos krašto enciklopedija (Gediminas Isokas)
Knyga „Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas“
Knyga „Lietuvos valsčiai. Užpaliai”
Gintauto Zabielos tekstai
Utenos nardymo centro projekto medžiaga
Knyga „Vyžuonos. Kraštas ir žmonės“
Knyga „Lietuvos dvarai ir pilys“ (2015 m.)
„Lietuvos piliakalniai. Atlasas“. Vilnius, 2005.
https://www.lietuvos.dvarai.lt
Leonoros Buičenkienės knyga „Utenos krašto padavimai“