Vanduo

Apie vandenis

Visų Utenos rajono ežerų su ežerais, esančiais rajonų sandūroje, plotas yra apie 46 km². Ištekliai labai koncentruoti, nes, pavyzdžiui, tik Alaušo daliai tenka 23% visų ežerų ploto, o šešių ežerų, didesnių kaip 100 ha (Aiseto, Alaušo, Indrajų, Tauragno, Uteno ir Vidinksto) daliai – net 58% visų ežerų ploto. Vieno ha arba didesnių ežerų yra net apie 145, o didesnių kaip 10 ha – 62. Šiame leidinyje su nedidelėmis išimtimis aprašyti didesni kaip 5 ha ežerai. Iš viso 101. Visų ežerų kranto linijos ilgis yra apie 340 km, o jų duburiuose sukauptas vandens tūris siekia beveik 0,4 km3. Tiesa, šie ir anksčiau minėtieji statistiniai rodikliai yra šiek tiek padidinti, nes ežerai, telkšantys administracinių rajonų sandūroje, buvo priskirti tik Utenos raj.

Didžiausia ežerų koncentracija (apie 36% viso jų skaičiaus) yra absoliutaus aukščių zonoje 140–160 m, o reljefui toliau kylant ir, priešingai, žemėjant, jų koncentracija mažėja (160–180 m aukštyje – 22%, 120–140 m – 19%, 100 – 120 m – 12% ir t. t.); du trečdaliai ežerų telkšo aukščiau kaip 140 m BS. Ežerų ir juos maitinančių baseinų plotai apibūdinti pagal Šventosios baseino ir Pietryčių Lietuvos hidrografines studijas (Jablonskis ir Gaigalis 1973; Gaigalis ir Jablonskis 1976), o kiti morfometriniai rodikliai – pagal Lietuvos ežerų kadastrą (1964). Ežerų plotų reikšmės suapvalintos iki pilnų hektarų (kai kurių – iki 0,5 ha). Pavadinimų prasmė aiškinama pagal “Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną” (Vanagas, 1981).

Šalia ežerų buvo kasamos ledainės. Ledainė – ledu šaldoma patalpa greitai gendantiems maisto produktams laikyti, ledo saugykla.

Didelė ledainė turi ledo patalpą ir kelias maisto produktų kameras, kurios dažniausiai būna ledainės viduryje. Bendras sukaupto ledo tūris dažniausiai yra 3-4 kartus didesnis už bendrą kamerų tūrį, kad tirpstant ledui žema temperatūra būtų palaikoma visus metus. Ledainės ledas sukraunamas sudarant angas orui cirkuliuoti (vėdinimas), t. p. susidariusiam vandeniui nubėgti. Tirpsmo vanduo susirenka vandens rinktuvuose, iš čia nuleidžiamas arba išsiurbiamas vandens siurbliais. Ledainės ledas paruošiamas (išpjaunamas, iškertamas) ir sudedamas žiemą.

Lietuvoje turtingų miestiečių namuose ir kai kuriuose dvaruose buvusios ledainės kaip atskiri pastatai maisto produktams laikyti istoriniuose šaltiniuose (dvarų inventoriuose ir kitur) minimos jau XVIII a. vidurio. Greičiausiai jos buvo statomos ir anksčiau. XIX a. ledainės buvo įrengiamos daugelyje dvarų sodybų, vienuolynų, dažniausiai iš akmenų arba plytų mūrytos, kartais medinės vieno aukšto, kartais dviaukštės, su rūsiu.

Storo mūro, kartais dvigubo medinio rentinio ledainės rūsys buvo įleidžiamas į žemę, lubos gerai izoliuojamos spaliais, samanomis, eglišakėmis. Kartais ledainės būdavo įrengiamos gyv. namų rūsiuose, po svirnais, kt. pastatais. Nemažai dvarų ir vienuolynų ledainių pastatų išliko iki XXI a. pradžios. Valstiečių ledainės būdavo kaupo pavidalo arba įrengtos pavėsingose vietose tam tikslui iškastose duobėse: jų dugnas išklotas žagarais, šiaudais arba su plyšėtomis grindimis, su grįstais grioveliais tirpstančio ledo vandeniui nutekėti. Dengtos lentomis, užklotos šiaudais, eglišakėmis, durpėmis, velėna.

Utenos raj. pietrytinį kampą kerta dviejų didelių upynų – Šventosios ir Žeimenos takoskyra. Ji vingiuoja apytiksliai iš pietvakarių į šiaurės rytus per Kuktiškes, Raudoniškį, Ryliškius, Klykius, Sirvydžius ir Antilgę. Šventoji ir jos intakai drenuoja apie tris ketvirtadalius Utenos raj. ploto, o likusi teritorija maitina Žeimenos upyno aukštupius. Vidutinis upių tinklo tankis yra apie 0,8 km/km², t.y. į vieną juostą surištų upių ir upelių bendras ilgis siektų 1000 km. Per metus upeliais nuteka vidutiniškai 0,3 km³ vandens – šitiek jo “pagamina” Utenos rajono žemė. Dar kita tiek vandens į šiaurinį rajono pakraštį atplukdo Šventoji iš svetur – Zarasų ir Rokiškio raj.

Senovėje upėmis ir ežerais buvo plukdoma mediena. Miško plukdymas (dažn. Sielių plukdymas, sielininkystė) – medienos transportavimo būdas rąstus plukdant vandens telkiniu. Tai pats pigiausias ir kartais vienintelis įmanomas medienos gabenimo iš kirtaviečių į apdirbimo vietas būdas. Daugelyje miškingų vietų nėra kelių ir geležinkelių, atstumai dideli todėl patogiausia paleisti medieną plaukti pasroviui vandeningomis upėmis.

Buvo trys pagrindiniai sielių plukdymo būdai: 1. Palaidas – dažniausiai vykdomas per pavasario poplūdį. Naudojamas ten, kur nepraplaukia kitos vandens transporto priemonės. Rąstai plukdomi nesujungti tarpusavyje. Jiems valdyti upės vagoje įrengiamos specialios užtvaros (bonai). Rąstų grūstis ardo iš paskos plaukiantys sielininkai. Tačiau tokiu būdu plukdant dalis rąstų nuskęsta, be to, visiškai užpildoma upės vaga. 2. Sielinis – mediena surišama į grupes, kurios suformuoja sielius (tūris iki 27 tūkst. m³). Jie buksyruojami motoriniais laivais, todėl toks būdas įmanomas tik laivuojamose upėse. Ties užtvankomis būna įrengiami specialūs kanalai sieliams nuleisti. 3. Tinklinis – mediena nesurišama tarpusavyje. Ją gabena motoriniai laivai, apimdami rąstus specialiais tinklais. Toks būdas taikomas ežeruose.

Šiaurės Rytų Lietuvai, o ypač Utenos kraštui yra (buvo) būdingi vandens malūnai, daugiausia XIX a. ir XX a. pradžioje statyti ant Šventosios upės ir jos intakų. Malūnas – apibendrinanti sąvoka, nuo žodžio malti, grūdus paversti miltais, o iš esmės – žymiai platesnės paskirties įrenginys, pasitarnavęs, kai kur dar ir dabar tebetarnaujantis žmonių (dažniausiai žemdirbių) buities reikmėms. Tai tam tikra nagingų vietos žmonių įrengta ir nuolat tobulinta įmonė, malusi grūdus įvairaus smulkumo ir paskirties miltais, specialiais įrenginiais gaminusi kruopas, pjovusi medieną karšusi vilnas, vėlusi milus, teikusi vietinį elektros apšvietimą. Su vandens ir vėjo malūnais susieta daug padavimų, legendų, pasakojimų, fantastinių ir realių nutikimų, literatūros ir meno kūrinių. Šiandien stebėtis reikia, kaip vietos meistrai galėjo taip išradingai (be kvalifikuotų inžinierių pagalbos) savo rankomis sukurti tokius sudėtingus įrengimus. Tai paveldėtas, iš kartos į kartą perduotas malūnininkų profesijos ir amato talentas. Šiandien begalime kalbėti apie buvusią malūnų epocha. Malūnai, šis originalus mūsų tautos kultūros palikimas, vienur buvo sąmoningai okupantų valdžios sugriauti, kitur sunyko tragizmų laiko sumaištyje, palikdami savo pėdsakus. Tik šen ten buvo atkurti muziejaus pavidalu.

Naudoti interneto, literatūros ir kiti šaltiniai:
Wikipedia
Utenos krašto enciklopedija (Gediminas Isokas)
Knyga „Šiaurės Rytų Aukštaitijos vandens malūnų žiedas“
Knyga „Lietuvos valsčiai. Užpaliai”
Gintauto Zabielos tekstai
Utenos nardymo centro projekto medžiaga
Knyga „Vyžuonos. Kraštas ir žmonės“
Knyga „Lietuvos dvarai ir pilys“ (2015 m.)
„Lietuvos piliakalniai. Atlasas“. Vilnius, 2005.
https://www.lietuvos.dvarai.lt
Leonoros Buičenkienės knyga „Utenos krašto padavimai“